“Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada“.
Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Bet „vilko vaikams“ tai buvo tik pabaigos pradžia. Po karo Rytprūsių vokietės savo sūnus siųsdavo kitapus Nemuno – į Lietuvą, kad išgelbėtų badaujančius savo vaikus. Sūnūs, o ištiesų dar visai nedideli berniukai, per vieną naktį tapę šeimų galvomis eidavo į Lietuvą, dirbdavo pas ūkininkus, elgetaudavo, o uždirbtą maistą nešdavo badaujančioms savo šeimoms.
Pagrindinis veiksmas sukasi apie vokiečių mergaitę – Renatę, kuri į Lietuvą atvyksta itin nusilpusi ir paprašo vienos moters, parodžiusios jai šiek tiek švelnumo, tapti jos mama. Būtent todėl jos vardas buvo pakeistas iš Renatės į Marytę.
Šią knygą perskaityti norėjau jau labai senai. Pirmiausia todėl, kad labai žaviuosi knygos autoriaus – Alvydo Šlepiko – kūryba. Tačiau ją skaityti nebuvo lengva, ne dėl to, kad tekstas sunkiai supainiotas, tiesiog pagrindinė knygos mintis labai skaudi, o tragiški įvykiai vieni lydi kitus nuo pat knygos pradžios, iki pat pabaigos.
Gyvenant laisvoje šalyje, kai atrodo, kad nieko netrūksta „vilko vaikų“ likimą suvokti sudetinga. Ypatingai sunku suvokti tą bado jausmą, kuomet alkanas žmogus gali ryžtis bet kam.
Labiausiai šioje knygoje man patiko Stasės ir Antano vaidmuo. Tai žmonės, kurie nepabūgo prisiimti atsakomybę mylėti besąlygiškai, saugoti, net jeigu tai reiškia, kad teks rizikuoti savo gyvybe. Kad ir kaip bebūtų keista, skaitydama šią knygą aš puikiai supratau (nesakau, kad pateisinau) Elzės paskutinį veiksmą. Ko tik žmogus nepadarys dėl noro gyventi be baimės.
Tai knyga apie kovą už būvį, apie meilę sau ir artimui, besąlygišką empatiją kitam ir milžinišką norą gyventi.